Dalia Giniuvienė: iš atsiminimų apie Kauną

Apie gyvenimą Kaune pasakoja buvusi ilgametė Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos darbuotoja Dalia Giniuvienė.

Kada apsigyvenote Kaune?
Grįžę iš tremties virš metų gyvenome Garliavoje, o nuo 1960 m. – Kaune.

Kokią pradinę mokyklą lankėte Kaune? Kokie atsiminimai išliko apie ją?
Pirmose klasėse mokiausi J. Naujalio muzikos mokykloje senamiestyje (dabar šiame pastate įsikūrusi arkivyskupija, Rotušės a. 14). Dėl didelio krūvio (po pamokų buvo privaloma mokytis groti smuiku ir fortepijonu) ir pablogėjus sveikatai perėjau į arčiau namų buvusią Kauno 2-ąją aštuonmetę mokyklą (Zanavykų g. 22).

Koks buvo mėgstamiausias Jūsų užsiėmimas vaikystėje?
Vaikystėje patikdavo slėpynės (vadinome „kavonkėmis“), „sekretų“ darymas (kai prakasdavome žemę ir į duobelę įdėdavome kokią gėlytę, akmenuką, gražų popieriuką prispausdavome didesniu stiklo gabaliuku ir užkasdavome). Tik patikimam draugui tą užkastą „grožį“ parodydavome. Būdavo ir pamiršdavome tikslias „sekreto“ vietas arba kažkas iš vaikų atrasdavo ir sugriaudavo.
Persikėlus gyventi į 25-čio gatvę (dab. Kovo 11-osios g.) nebuvo tokių žaidimų, gal kiek vėliau jau paauglystėje, žaidėm „kalim bamba“. Su vaikais susikibdavome stipriai rankomis ir kviesdavom vaiką iš priešingos pusės, kad jis bėgdamas „pramuštų“ t. y. nutrauktų tą rankų grandinę.

Kokiose jaunimo pasilinksminimo vietose dažniausiai praleisdavote laisvalaikį studijų metais? Apibūdinkite jas.
Studentų šokiai vykdavo Kauno politechnikos instituto 3-iuose ir 8-uose rūmuose, Kūno kultūros institute. Grodavo gyva muzika (viena daina išlikusi atminty), dauguma vaikinų būdavo tvarkingi, su švarkais, kaklaraiščiais, šokdavome ir valsiukus. Ypač 8-uose rūmuose (dab. Kęstučio g.). Tai – legendinės jaunystės vietos.

Prašau, papasakokite apie savo gyvenamąją aplinką Dainavos rajone. Kaip ji laikui bėgant keitėsi? Kas labiausiai džiugino, o kas nuvylė?
Atsikrausčius į Dainavos rajoną apie 1967 m., aplink namus buvo dideli purvynai, ypač kai palydavo. Pradžioje šaligatvių nebuvo, tik takelis, o po lietaus baisus purvynas. Teko ir guminius batus prisemti, palikti. Mama pasakojo, kad namo (jis buvo kooperatinis) komiteto atstovai su purvinais batais nuvažiavo į Vykdomąjį komitetą prašydami kuo greičiau sutvarkyti šaligatvius. Paskui atsirado išmėtytos plytelės ir tik vėliau – šaligatviai, gatvės. „Pasimatymo“ vietoje buvo nedidelė kūdra.

Ar lankydavotės Kauno teatruose? Jeigu taip, kuris teatras buvo (tebėra) Jūsų mėgstamiausias? Kokie jame pastatyti įsimintiniausi spektakliai, kuriuose Jums teko būti?
Lankydavausi Muzikiniame teatre, Kauno dramos teatre. Prisimenu labai patiko spektaklis „Lopšinė“ (režisierius J. Vaitkus). Jį žiūrėjau daug kartų. Jame debiutavo beveik visa Vilniaus konservatorijos Dramos fakulteto laida, kuri buvo paskirta į šį teatrą: Jūratė Onaitytė, Valentinas Masalskis, Robertas Vaidotas, Remigijus Sabulis, Rimantas Bagdzevičius, Albinas Budnikas ir kt. Ypač patiko J. Onaitytės, A. Matulionio ir V. Masalskio vaidyba. Spektaklis apie jaunus žmones, jų gyvenimą sovietinės santvarkos sąlygomis, meilę, maištą. Bilietus greit išpirkdavo, tai mes prieš spektaklį nusipirkdavome pigius stovimus bilietus. Dažniausiai prasidėjus spektakliui, pamatydavom laisvas sėdimas vietas ir drąsiai eidavome atsisėsti. Buvom studentai, nors dirbome, bet pinigėlius taupėme. Šiais laikais man spektakliai dramos teatre per sudėtingi, o repertuaras toks sunkiai suprantamas, daug simbolių. Iš dabartinių spektaklių galėčiau paminėti „Kai mes būsime jauni“. Jame vaidina nuo jaunystės pamilta J. Onaitytė.

Kokiose Kauno kavinėse, restoranuose Jums buvo (tebėra) smagiausia lankytis? Gal galite pasidalinti prisiminimais apie juos?
Kavinėse ir restoranuose aš nelabai dažnai lankydavausi: darbas, vakare studijos Vilniaus valstybinio universiteto Kauno vakariniame fakultete – laisvo laiko likdavo tik savaitgaliais. Studijų metais, kai būdavo paskaitos Laisvės al., užeidavome atsigerti kavos prie baro „Pasaka“. Kava buvo labai skani, kvapni, kainavo 20 kapeikų, dabar tokios niekur neteko aptikti. Vaikystėje toje pačioje „Pasakoje“ būdavo „Zuikio blyneliai“, jie tirpdavo burnoje. Retkarčiais apsilankydavau „Architektų“, „Astros“ kavinėse, „Gildijos“ restorane. Bet įsimintiniausia buvo blyninė prie „Romuvos“ kino teatro. Joje lankydavausi apie 1968–1972 m. Buvo labai labai gardūs lietiniai su jautienos mėsa ir gražia, apskrudusia plutele, buljonu ir virti varškėtukai. Jie tirpdavo burnoje. Valgykloje per pietus išsirikiuodavo nemaža žmonių eilutė, o aš specialiai važiuodavau iš savo namų pavalgyti. Išskirtinės kavinės bei restoranai buvo „Pasimatymas“, „Metropolis“, „Žalias kalnas“… Nors „Pasimatymas“ buvo prie mano namo, aš jame nesilankydavau, tik pro kambario langą naktimis girdėdavau dainuojant Romą Mačiulytę, Laimą Žemaitytę, Liutaurą Čepracką. Neseniai sužinojau, kad specialiai „Pasimatymui“ Benjaminas Gorbulskis sukūrė dainą „Tu ateik į pasimatymą“. Netraukdavo manęs tie restoranai.

Koks yra Jums įsimintiniausias masinis renginys, vykęs Kaune? Kodėl?
Man įsimintiniausias Kaune vykęs masinis renginys buvo Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas 1993 m. rugsėjo 6 d., jo aukojamos Šv. Mišios Kauno Santakoje. Tą patirtą jausmą žodžiais sunku išsakyti, tai pajusti galima tik savo vidumi…

Koks objektas Jums yra ryškiausias Kauno simbolis? Kodėl?
Ryškiausias Kauno simbolis man yra Prisikėlimo bažnyčia. Laikinojoje sostinėje ji pastatyta kaip padėka Dievui už atgautą laisvę. Ji tokia grakščiai didinga matosi iš įvairių Kauno vietų. Dar vienas miesto simbolis yra Ąžuolynas, kai iš miesto šurmulio patenki į šimtamečių ąžuolų ramybę ir nejučia atsigauni. Taip pat Santaka, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir jo sodelio panteonas. Ypač mieli yra Karo muziejaus liūtai – jie dažnai figūruoja mūsų vaikystės nuotraukose.

Interviu ėmė vyresn. bibliografas Mindaugas Balkus, 2026 m. rugpjūčio 29 d.