Alternatyvus gidas: Kauno senamiestis

Šv. Gertrūdos gatvė. Fotografijoje užfiksuotas tapytojas Kampas (Rimvidas Jankauskas), 1980 m.

Romualdas Požerskis: „Matome fotografiją, kur Kampas [tapytojas Rimvydas Jankauskas] eina. Čia yra šventos Gertrūdos gatvė. Šv. Gertrūdos gatvėje buvo kelios drabužių, batų parduotuvėlės ir dar gera valgykla, kur aš visą laiką eidavau valgyti. Senamiesčiui reikėjo turėti kelias valgyklas, viena iš jų buvo ir „Žibutė“. Tiesiog papietauji, pailsi, kavos išgeri. Aš ten irgi labai įdomiai pafotografuodavau. Ten (fotografijoje) Kampas toje vietoje, kur buvo parduotuvė. Pamačiau tuos manekenus, dvi moteriškes, atšvaitas gražus languose, tai aš pasisukau, pavaikštinėjau kelis kart, paskui žiūriu – ateina porelė. Aš pakėliau (kamerą)… vienas, antras kadras – jie praėjo ir baigta. Tiesiog, tai panašu, kaip kad sustoji su šautuvu toje vietoje, kur turėtų skristi paukščiai ir tiesiog lauki, kada tas paukštis atskris“.

Vilniaus g., 1978.

Romualdas Požerskis: „Man patikdavo stotelėse fotografuoti, kadangi tie žmonės stotelėse laukia, jie dairosi ir kai fotografuoji, jie niekur nepabėga – jie vis tiek turi būti vietoje. Tai aš apibėgu iš vienos pusės, iš kitos pusės juos pafotografuoju. […] Dar viena stotelė buvo priešais Katedrą. Tai tokia gana triukšminga vieta, troleibusai iš lėto važiuodavo, sunkvežimiai“.

Vilniaus g. , fotografijoje užfiksuota daugelio atsminimuose minima moteris su raiščiu,1977.

Romualdas Požerskis: „Moteriškė su užrišta nosim. Nežinau, kiek istorijoje yra tiesos, bet sakė, kad ji yra Smetonos meilužė, sifiliu serganti ir panašiai. Tokių visokių gandų buvo apie ją, bet tiktai vieną žinau – vaikai sakė, kuomet aš fotografavau: „ Neikit prie jos, nes užsikrėsit.“ Vaikai jos bijojo, ji buvo lyg kokia šmėkla, vaikštinėjanti po senamiestį“.

Romualdas Požerskis: „Aš su darbininkais kažkaip labai laisvai bendraudavau, rasdavau ryšį. Jie dirbo savo darbą ir nekreipdavo į mane dėmesio. Svarbiausia būdavo atrasti jiems idėjų, kuriom jie domisi, kurias pergyvena. Pasakai, kad va čia plyteles gal reikėjo stipriau pakelti, nes iššoks – tai prasideda diskusija ir, galima sakyti, tuomet jau kaip ir tampu jų narys ir jau galiu fotografuoti. Tai su jais aš būdavau pažįstamas“.

L. Zamenhofo ir Kurpių g. kampas, 1975.

Romualdas Požerskis: „Ten dabar yra muzikos instrumentų muziejus. Ta vieta man visą laiką atrodė labai didelė ir plati. Ir viename kampe buvo toks keistas namas, labai senas ir siauras, lyg laivas. Aš su plačiakampe (kamera) esu fotografavęs, kada pirmą kartą išėjau į senamiestį. Man tas namas labai patiko, nes atrodė lyg koks dangoraižis, Niujorke, tarp 5- tosios aveniu ir Brodvėjaus kampo. Su plačiakampiu (objektyvu) iš apačios padariau panašų į tą namą Niujorke. Kaip aš vadinu, pasaulio centro namas“.

L. Zamenhofo g., 1977.

Romualdas Požerskis: „Čia toks labai modernus motociklas, nors 1976 metai. Aš pats turėjau Javą, keturis metus važinėjau su ja, todėl man čekiška kultūra ir technika labai patinka. O čia yra rusiškas motociklas, kuris daugiau problemų turi, negu kad važiuoja, bet jis yra toks efektingas (savo išvaizda). Kiemas irgi konkretus, ir vyrukas. Fotografija savo forma gal šiek tiek primena reklaminę, bet mes matome ir aplinką, konkrečius žmones, berniukas su dviračiu važiuoja. Yra ir aktorius ( motociklas), ir fonas – toks mano fotografijų principas“.

Vilniaus – M.Daukšos g. kampas, 1978.

Romualdas Požerskis: „Šioje fotografijoje yra Vilniaus ir Daukšos gatvių kampas, ten kur dabar yra „Aladino“ parduotuvė. Mes matome, kad čia yra butai aplinkui, o priešais yra „Žibutės“ kavinė. Aš toje vietoje gana daug fotografavau. Vienaip, kitaip tie žmonės ėjo, bet man ši fotografija labiausiai patiko – joje yra dar senesni pokario simboliai: Pobeda važiuoja, tas pagyvenęs žmogus nešasi čemodaniuką, kuris buvo pokario simbolis (tremtiniai grįždavo su panašiais čemodaniukais). Čia aš naudojau fisheye objektyvą (žuvies akis). Ir man patikdavo fotografuoti, nors esu nedaug fotografavęs, ryte, kai saulė dar labai žemai – kada dar labai įdomios faktūros, dar miestas rūke paskendęs. Bet tas fotografavimo laikas būdavo labai trumpas – tik tada, kada ta gatve eina saulė, o kai tiktai saulė pasikeičia, užeina šešėlis, tuomet praktiškai visas vaizdas dingsta. T.y., apie pusės valandos laikotarpiu gali fotografuoti, o paskui šviesa pasidaro nebeįdomi“.

Vilniaus g., 1975 m., Fotografijos galerija.

Romualdas Požerskis: „Prasidėjo privatizacija ir firmų atsiradimas, tad pirmus butus išpirko ir pasidarė parduotuves. Tai buvo jau po mano fotografavimo. Dirbtuvių įsikūrimas prasidėjo kažkur 80-taisiais metais. Daukšos gatvėje kelis namus restauravo ir ten įsikėlė menininkai, paskui Vilniaus gatvėje yra keli namai, kuriuose buvo kelios studijos padarytos. Tarybiniais laikais galvojo, kad kai į restauruotą namą atsikelia dailininkas, tai viršuj, virš buto, turi būti ruošiamos ir studijos. Tokiu būdu ir aš, ir Macijauskas, Rakauskas gavome studijas. Tai buvo prieš pat Sąjūdį.

Tų menininkų išties nebuvo daug, nes ir tų studijų nebuvo. Studijos buvo Savanorių prospekte, Karaliaus Mindaugo prospekte. Čia kūrėsi įvairūs kūrybiniai Sąjungos skyriai, t.y. architektai savo skyrių įsikūrė, dailininkų sąjunga ir fotografų sąjunga. Tai toks vis dėlto geras palikimas iš sovietinių laikų – kad dailininkų studijos įsikūrė senamiestyje. Antra, tuo metu jau prasidėjo muziejų kūrimo planai, todėl atsirado visa eilė muziejų, tokių kaip farmacijos muziejus, keramikos muziejus. Jie atsirado vietoje kai kurių iškeldintų gyventojų.

Pas mus, fotografijos sąjungoje, kur mes esame įsikūrę, laikas nuo laiko ateina tokia sena moteriškė, kuri pasakoja, kad kažkada čia lankydavosi pas giminaičius, tuose butuose gyveno jų giminės. Tai irgi buvo paprasčiausias butas. Lygiai kaip ir „101“ galerija kažkada buvo butai. Šito namo restauracija prasidėjo 1975 metais ir aš pats dalyvavau šioje restauracijoje, kiekvieną pirmadienį čia būdavau, prižiūrėdavau, kaip yra restauruojamas šis mūsų pastatas ir kaip atrodys ši mūsų galerija.“.

Maisto parduotuvė, dab. “Riešutas”, 1977.

Romualdas Požerskis: „Čia yra parduotuvė, visai nedidelė („Riešutas“, buvo čia pat priešais mus, „101“ galeriją). Tai buvo maisto parduotuvė, bet prastesnio lygio, o ten, kur Vilniaus gatvėje, priešais „Žibutę“ – jau buvo gera parduotuvė… Ir čia (šioje nuotraukoje) atvežė sunkvežimį arbūzų ir ten ( tolumoje) – trys vietiniai pijokėliai, stipriai išgėrę. Juos pasamdė, kad tuos arbūzus vienas kitam mėtytų ir į parduotuvę neštų. Kelių arbūzų jie nepagavo, sudaužė… Labai man patinka, kai veiksmas yra, nes, kai veiksmo nėra, labai sudėtinga kažką nufotografuoti. Aišku, jie manęs nenuvarė tada, bet jeigu ir būtų varę, vis tiek būčiau nėjęs, nelabai bijojau tais laikais (buvo 1977 m.)“.

Mutinės ir V. Kuzmos g. sankryža, 1975.

Romuladas Požerskis: „Ta sankryža buvo labai įdomi. Tai buvo Kuzmos gatvė. Dabar nepamenu, kaip tais laikais vadinosi ta gatvė… Tas kampas buvo įdomus, nes vienoje pusėje buvo kažkoks tyrinėjimų institutas, o kitoje – psichinė ligoninė, durnynas, kaip mes vadindavome. Aš nelabai tą vietą mėgdavau, nes pro tuos langus ligoniai mėgdavo šaukti, rėkti, pasakot savo istorijas, o vaikai klausydavo. Tad jinai, ta mergaitė, visai netikėtai atsirado, tiek netikėtai, kad spėjau tik vieną kadrą nufotografuoti. Ji tiesiog praėjo pro šoną, aš nuspaudžiau ir ji praėjo su tuo keistu vėžimėliu. Vėžimėlyje vietoj lėlės – tašelė mamos, turbūt, vežė ją kažkur…“

Muitinės g., 1978.

Romualdas Požerskis: „Jis [R.Požerskio draugas] senamiestyje nuomavosi butelį ir tame butelyje buvo vestuvės. Jie tokie labai šviesiai balti – jis su baltu kostiumu, o ji – su balta vestuvine suknele, ir taip jie per senamiestį ėjo. Ten sutikome ir daugiau draugų, pažįstamų su kuriais pasisveikinome. Matyt, simbolis yra tas senamiestis – ne vien apgriautas, aptriušęs, bet yra ir labai gražių dalykų“.